Aṅguttara Nikāya 4

15. Ābhāvagga

147. Dutiya­kā­lasutta

“Cattārome, bhikkhave, kālā sammā bhāviyamānā sammā anupa­rivat­ti­yamānā anupubbena āsavānaṃ khayaṃ pāpenti. Katame cattāro? Kālena dhammassavanaṃ, kālena dhammasākacchā, kālena sammasanā, kālena vipassanā—ime kho, bhikkhave, cattāro kālā sammā bhāviyamānā sammā anupa­rivat­ti­yamānā anupubbena āsavānaṃ khayaṃ pāpenti.

Seyyathāpi, bhikkhave, uparipabbate thulla­phusi­take deve vassante taṃ udakaṃ yathāninnaṃ pavattamānaṃ pabba­ta­kanda­ra­padara­sā­khā paripūreti; pabba­ta­kanda­ra­padara­sā­khā paripūrā kusobbhe paripūrenti; kusobbhā paripūrā mahāsobbhe paripūrenti; mahāsobbhā paripūrā kunnadiyo paripūrenti; kunnadiyo paripūrā mahānadiyo paripūrenti; mahānadiyo paripūrā samuddaṃ paripūrenti. Evamevaṃ kho, bhikkhave, ime cattāro kālā sammā bhāviyamānā sammā anupa­rivat­ti­yamānā anupubbena āsavānaṃ khayaṃ pāpentī”ti.

Sattamaṃ.